“Juodi kurėnai guli tylūs šviesoje,

Neišsiilgsta šiądien jūros jie - oi ne!”

~ Fritz Kudnig | Prieš išplaukiant

Kurėnas "Kuršis" - tai pirmasis po Antrojo Pasaulinio karo pastatytas tradicinis žvejybinis laivas. Tautodailininkas Eduardas Jonušas kartu su laivų statybos inžinieriumi Henriku Mališausku užtruko beveik 3 metus.

1993 m birželio 12d. laikantis senųjų pamario krašto tradicijų ši medinė valtis buvo nuleista į Kuršių marias.

Kurėno "Kuršis" statyba

Nuo 2000 m. Kuršių nerija yra UNESCO Pasaulio paveldo vietovė. Laikas, žmonių veikla ir vėjas čia veikia drauge ir palieka savo laikinus pėdsakus smėlyje.

Kurėnai yra plokščiadugnės, mažos (~40cm) grimzlės burvaltės, todėl gali plaukti seklumose, kur su kyliu būtų neįmanoma. Kad su didelėmis burėmis nesusidarytų šoninis dreifas, naudojamos šliužės (švertai), nuleidžiamos iš pavėjinės pusės.

Šliužės - šoniniai švertai

UNESCO paveldas

Kurėnų vėtrungės padėdavo iš tolo atpažinti laivą ir jo kilmę, o kartu tapo savitu Kuršių marių buriavimo simboliu. Ši istorija pasakoja, kaip vėtrungės buvo naudojamos ir ką jos reiškė žvejams.

Šalia Thomo Manno namelio Nida atsiskleidžia taip, kaip ją matė menininkai: Kuršių marios lyg akvarelė, o žvejų pakrantė – lyg tylus istorijos paraštės užrašas

Burės

Kurėnų vėtrungės

Šis siauras, beveik 100 km besidriekiantis pusiasalis telpa tarp marių ir jūros. Miškai, smėlio kopos ir mažos viržių pievelės čia kuria ypatingą kraštovaizdį. Čia visada arti du skirtingi pasauliai. Vienoje pusėje – ramesnis vanduo, atspindintis dangų kaip veidrodis, kitoje – atvira jūra, kur bangos ošia savo ritmu. Kai nuotaika keičiasi, pakanka pasukti kitu keliu, ir ši vieta atsako tuo, ko labiausia reikia: tylos, erdvės ar judesio.

Kurėnų vėtrungės